Agromiškininkystė Estijoje – kaip tokį ūkininkavimo būdą vertina miškais užžėlusi šalis?

Žaliosios politikos instituto ir Vilniaus universiteto Geomokslų fakulteto atstovai rugsėjo 7 d. lankėsi Estijos gyvybės mokslų universiteto Miškininkystės ir inžinerijos institute, Tartu. Estijos miškingumas yra vienas didžiausių Europoje ir siekia apie 52% šalies teritorijos. Mediena Estijai yra kritiškai svarbus energetinis išteklius ir šalies atsinaujinančios energetikos pagrindas, mažinantis istorinę priklausomybę nuo iškastinio kuro.

Estija yra viena iš ES lyderių, pagal biomasės panaudojimą centralizuotam šildymui ir elektros gamybai. Todėl medžių sodinimo temos šioje šalyje visada aktualios. Vykome su šios šalies atstovais padiskutuoti apie agromiškininkystę – ūkininkavimo būdą, kuris gali teikti ne tik papildomus medienos produktus, bet ir stipriai prisidėti prie aplinkosaugos ir klimato kaitos padarinių švelninimo.

Agromiškininkystė oficialiuose Estijos dokumentuose nėra įteisinta (kaip ir Lietuvoje). Čia ši veikla daugiausia siejama su biologinės įvairovės palaikymu, dažniausiai vykdoma pusiau natūraliose pievose. 

Tačiau Estija turi sukaupusi patirties sodinant medžių plantacijas apleistose žemės ūkio paskirties žemėse. Estijos gyvybės mokslų universiteto (Eesti Maaülikool) mokslininkai, buvusias žemės ūkio žemes tyrimų poligonuose stebi jau daugiau nei 25 metus. Jų atlikti tyrimai rodo, kad toks medžių sodinimas skatina biologinę įvairovę, greitai absorbuoja anglies dioksidą. Visgi, tokia veikla dažnai nesulaukia vietinių ūkininkų pritarimo dėl baimės, jog keisis žemės paskirtis, taip pat nuogastavimų dėl žemės nuomos kainų augimo (atsiras konkurencija su stambiais investuotojais).

Siekiant palengvinti tokių plantacijų steigimą, inicijuojami Miškų įstatymo pakeitimai, kurie leistų tokias plantacijas auginti mažos vertės arba nenaudojamoje žemės ūkio žemėje, tačiau įstatymas dar nėra patvirtintas ar įsiteisėjęs. Estijoje ši sritis vertinama kaip itin didelis ateities bioekonomikos potencialas.

Medžių plantacijų sodinimas nėra agromiškininkystė, nes šis ūkininkavimo būdas siekia derinti viename sklype tiek medžius bei sumedėjusius augalus, tiek žemės ūkio produkciją. Vis tik diskusijos metu pabrėžta, kad svarbu suteikti žemės savininkui galimybę pasirinkti, kokia agromiškininkystės kryptis yra naudingiausia. Estijos mokslininkai sutiko, kad agromiškininkystę galima vertinti kaip ilgalaikę investiciją į ūkio išlikimą ir prisitaikymą prie klimato kaitos.

Susitikimo metu Žaliosios politikos instituto ir Vilniaus universiteto atstovai pristatė Europos patirtį vystant agromiškininkystę. Instituto direktorius Remigijus Lapinskas plačiau papasakojo apie Lietuvoje planuojamus teisinius pokyčius agromiškininkystės įteisinimui taip pat apie visoje Europoje kuriamą anglies ūkininkavimo kreditų sistemą, kuri leis žemės sklypų savininkams gauti pajamų už žaliuojančius nekertamus medžius – už tai, kad jie savyje kaups anglį.

Vilniaus universiteto Geomokslų fakulteto dėstytojas dr. Ričardas Skorupskas pasidalino agromiškininkystės plėtros Lietuvoje istorija.

Sutarta, kad teisiniai ir praktiniai agromiškininkystės klausimai yra aktualūs visam Baltijos regionui ir kad Lietuva bei Estija yra nusiteikusios toliau bendradarbiauti šioje srityje ir suteikti viena kitai paramą ginant šios srities svarbą ir interesus tarptautiniu lygmeniu, siekiant agromiškininkystės įteisinimo.