Agromiškininkystė – piniginei ir aplinkai naudingas ūkininkavimo būdas, kurį praktikavo jau mūsų seneliai
Lapkričio 28 dieną Ilzenbergo dvare, Rokiškio rajone, įvyko konferencija apie agromiškininkystės naudą, teisinį reglamentavimą, perspektyvas Lietuvoje. Po mokslinių pranešimų ir teisinės apžvalgos konferencijos dalyviai ėjo apžiūrėti pirmojo eksperimentinio agromiškininkystės lauko, įrengto čia pat – dvaro ganykloje. Pasak mokslininkų, agromiškininkystė galėtų sustabdyti dirvos eroziją ir atnešti papildomų pajamų ūkininkams. Tačiau kartu ji itin naudinga ir gamtai – didina bioįvairovę, laukiniams gyvūnams medžiai tampa migracijos koridoriumi, dirvoje sulaiko vandenį ir padeda pristabdyti klimato kaitos procesus.
Pradėdamas konferenciją pranešimu apie agromiškininkystės naudą ir taikymą Lietuvoje Vilniaus universiteto Geomokslų instituto docentas Ričardas Skorupskas sakė, jog Lietuvoje agrarinis kraštovaizdis užima apie 75% teritorijos, taigi, esame agrarinė šalis. Žemės ūkio veiklai naudojamuose plotuose ariama žemė ir ganyklos sudaro kiek daugiau nei pusę ploto.
Ūkininkai dažniausiai prioritetu laiko ekonominę naudą, o socialinė ir ekologinė nauda – pamirštama. Tačiau agromiškininkystės priemonės leidžia gauti ekonominę naudą kartu sukuriant net kelias aplinkosaugines naudas. Būtent todėl Žaliosios politikos institutas bando įdiegti sąlygas agromiškininkystei plėtoti Lietuvoje, įgyvendindamas EUKI (Europos klimato iniciatyvos) projektą.
Agromiškininkystė – ūkininkavimo būdas, kurį propagavo dar mūsų seneliai
Pasak doc. dr. Ričardo Skorupsko agromiškininkystė – tai bet kokia žemės ūkio veikla, kurioje į ūkio struktūrą yra integruoti medžiai ar sumedėję augalai. Ji vykdoma tik žemės ūkio paskirties žemėje.
Kitas apibrėžimas – vykdant agromiškininkystę numatytame plote auginami medžiai arba sumedėję krūmai ir bent vienas maistui naudojamas produktas (arba ganomi gyvuliai). Taip pat šis plotas yra nuolat prižiūrimas, tvarkomas žmogaus.
„Agromiškininkystę taip pat galima pavadinti agroekosistemų gyvybingumo, produktyvumo ir tvarumo (ekologinio, socialinio, ekonominio) priemonių sistema“, – sako doc. dr. Ričardas Skorupskas.
Agromiškininkystė nuo seniausių laikų buvo mūsų agrarinio kraštovaizdžio dalis. Lietuvių kalboje medėmis buvo vadinamos teritorijos tarp miško ir dirbamo lauko – jose buvo pavienių medžių, krūmų. Išlikusiuose senuose sodybų brėžiniuose matyti, jog dideli medžiai medžiai supdavo lietuvių sodybas, įrėmindavo ganyklas, atskirdavo skirtingų savininkų ūkius.
Kokios yra agromiškininkystės priemonės?
Agromiškininkystę galima plėtoti bent keturiais skirtingais būdais.
Pirmasis jų, tai, galima pavadinti, miškinė sodininkystė ar miškinė daržininkystė. Dar šis būdas vadinamas permakultūra. Jo esmė – kultūrinius augalus auginti miško ardų principu, derinti vaiskrūmius ir vaismedžius tarpusavyje.
Antrasis, senovėje lietuvių agrariniame kraštovaizdyje labai įprastas – tai medžiai ganyklose. Jie, kaip ir Ilzenbergo ūkyje apsodintos ganyklos atveju, padeda suteikti gyvuliams pavėsį, šaknimis sulaiko vandenį ir nutekančias maistines medžiagas.
Trečiasis būdas yra tiesiog auginti ištisą plantacinį medyną, kuris skirtas užauginti biomasę, pavyzdžiui, biokurui, medienos perdirbimui.
Ir ketvirtasis būdas – tai natūralūs medynai, dirbtinai atkuriami arba palaikomi savaime atsikuriantys medžių-krūmų masyvai. Jie turi didžiausią ekologinę naudą.
Reikia įtraukti į teisės aktus ir sudaryti galimybes gauti finansinę valstybės paramą
Medžiai žemės ūkio paskirties žemėje gali sureguliuoti mikroklimatą, mažinti dirvožemio eroziją, konkrečioje vietovėje didinti biologinę įvairovę, žemės ūkio veiklos produktyvumą. Taip pat geriau apsaugomi paviršiniai ir gruntiniai vandenys, medžiai savyje kaupia anglį (taigi, užrakina CO2). Jie turi ir socialinę funkciją – auga visuomenės sveikatingumas, didėja kraštovaizdžio estetinis potencialas.
Naudų – apsčiai. Tačiau norint plačiau pradėti taikyti agromiškininkystę Lietuvoje, reikia adaptuoti teisinę bazę, kad toks ūkininkavimo būdas apskritai atsirastų teisės aktuose. Taip pat reikia sudaryti teisines prielaidas ūkio subjektams, kurie taiko ar ketina taikyti agromiškininkystės priemones, gauti finansinę paramą.
Žaliosios politikos instituto vadovas Remigijus Lapinskas konferencijoje skaitė pranešimą apie teisinį agromiškininkystės reglamentavimą. Pradėdamas pranešimą jis prisiminė agromiškininkystės idėjos ištakas – Nacionalinio miškų susitarimo diskusijas. Ten nuskambėjo idėja, kad Lietuvos miškingumas galėtų būti 40%. Tokia galimybė iš tiesų yra, tačiau tokiu atveju reikia nemažą dalį miškų atsodinti.
R. Lapinsko duomenimis, agromiškininkystės plotai Europos Sąjungoje šiuo metu sudaro 15 mln. ha (beveik 9% ES žėmės ūkio žemės).
„Deja, Lietuvoje nėra išlikusių nei agromiškininkystės tradicijų, nei teisinių principų, – sakė R. Lapinskas. –
Agromiškininkystės sistemos turi derėti su šiuolaikinio gyvenimo poreikiais ir jau egzistuojančiomis sistemomis.“
Svarbiausias iš pasiūlymų, kurie turėtų būti įtraukti į teisės aktus – kad ūkininkas ar žemės ūkio bendrovė be jokių papildomų leidimų, turėtų teisę žemės ūkio paskirties žemėje sodinti medžius ir sumedėjusius augalus savo nuožiūra.
Taip pat ūkininkas turėtų teisę visapusiškai naudoti šiuos medžius – tiek pavienius, tiek juostas ar masyvus – juos kirsti nepaisant medžių amžiaus. Tam reikėtų keisti Lietuvos žemės įstatymą bei Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023-2027 m. strateginį planą.
„Antras žingsnis būtų pripažinti agrarinės miškininkystės sektorių kaip tinkamą paramai gauti. Pavyzdžiui, ūkininkas turit teisę gauti paramą tam tikrai miškininkystės technikai, jei turi agrarinės miškininkystės plotą“, – siūlė pranešėjas.
Paaiškino, kur geriausia sodinti medžius
Agrarinė miškininkystė galėtų būti puiki galimybė uždirbti iš „anglies kreditų“. Tai sistema, kurioje remiamos veiklos, sulaikančios CO2. Šiandien 1 tona tokio „užrakinto“ CO2 verta iki 70 Eur. Europos Sąjunga jau teikia iniciatyvas, kad atsirastų bendra anglies kreditų sistema.
Trečiasis renginio pranešėjas, Vilniaus universiteto Geomokslų instituto docentas daktaras Jonas Volungevičius kalbėjo apie tai, kokie plota geriausiai tinka agromiškininkyste plėtoti.
Jo teigimu, ūkininkui svarbiausia identifikuoti ekologiškai jautrias mažesnio našumo teritorijas.
„Agromiškininkystė turėtų būti traktuojama kaip agroekosistema. Ji turėtų veikti tose vietose, kur auginama žemės ūkio produkcija ir veikia žmogus, ūkininkas. Ūkininkai susiduria su įvairiomis skirtingomis problemomis – todėl skirtingose teritorijose turėtų būti taikomos skirtingos agromiškininkystės priemonės. Agromiškininkystė gali sujungti miškų, intensyvų ūkį ir ekologinį ūkį“, – kalbėjo doc. dr. Jonas Volungevičius.
Jis pridūrė, jog kiekviena agrosistema idealiu atveju turėtų išsilaikyti pati savaime. Tačiau mes norime iš žemės gauti daugiau naudos, todėl pasitelkiame išorinius išteklius, pavyzdžiui, mineralines trąšas.
Tuomet prasideda dirvožemio erozija, maistinių medžiagų išplovimas ir galiausiai – biologinės įvairovės mažėjimas.
„Žvelgiant į teritoriją, aukštumose mes turime suvaldyti dirvos eroziją, o slėniuose – cheminių ir maistinių medžiagų migraciją. Taigi teritorijos, kuriose jau yra prasidėjusi erozija, tampa puikia vieta agromiškininkystės priemonių taikymui“, – aiškino mokslininkas.
Jis taip pat susirinkusiems rodydamas žemėlapį paaiškino, kaip šis principas pritaikytas Ilzenbergo dvaro ir ūkio atveju, apsodinant pieninių karvių bandos ganyklą.
„Į du ganyklą supančius ežerus leidžiasi statesni kraštai – tai puiki vieta agromiškininkystės priemonėms. Atrenkame žemas šlapias vietas ir jas užsodiname“, – sakė doc. dr. Jonas Volungevičius.
Mokslininkai dar prieš pradėdami apsodinimą detaliai ištyrė Ilzenbergo dvaro ganyklą, jos dirvožemį, drėgnumą. Vėliau, lyginant po kelerių metų surinktus duomenis, bus galima palyginti, kaip medžiai pakeitė šį plotą, ar pasikeitė dirvožemio parametrai.
Konferencijoje dalyvavę ūkininkai dėkojo pranešėjams už praplėstą akiratį ir pažėrė idėjų, jog galima būtų agromiškininkystę plėtoti ir valstybinėse Lietuvos žemėse.
