Agromiškininkystės įteisinimas Lietuvoje – būdas padėti tiek ūkininkams, tiek gamtai

Agromiškininkystė – tai būdas įveiklinti tuos žemės ūkio plotus, kuriuose įdirbti žemę sudėtinga, taip pat būdas sukurti geresnį mikroklimatą bei ūkiniams gyvuliams suteikti geresnes mitybos ar gyvenimo sąlygas. Tokias agromiškininkystės naudas vardija Vilniaus universiteto mokslų daktaras Ričardas Skorupskas. Žaliosios politikos institutas kartu su Vilniaus universitetu vykdo projektą, kurio pagrindinis siekis – kad agromiškininkystės apibrėžimas ir finansinės paskaitos tokiam ūkininkavimui atsirastų ir Lietuvos teisės aktuose.

Kaip agromiškininkystė veikia praktiškai šiuo metu tikrinama eksperimentiniame Ilzenbergo dvaro ūkyje: čia įveista 5 ha medžių ir krūmų, išbandant įvairius skirtingus agromiškininkystės tipus – nuo želdinių, kurie įrėmina dirbamus žemės laukus, iki energinių medžių plantacijos. 

Žaliosios politikos instituto vadovas Remigijus Lapinskas paaiškina, kad agromiškininkystė – tai ūkininkavimo būdas, kai tame pačiame žemės ūkio plote auginamos mažiausiai dvi augalų rūšys ir viena iš jų yra sumedėjęs augalas, o kita – augalas, skirtas maistui ar pašarui.

„Agromiškininkystės želdinių funkcija yra kurti pirmiausia geresnes žemės įdirbimo sąlygas, geresnį mikroklimatą. Pavyzdžiui, paaugę želdiniai apsaugo nuo vėjo“, – priduria doc. dr. R. Skorupskas.

„Agromiškininkystė taip pat sukuria erdvę ir bioįvairovei – iškart yra vietos ir paukščių lizdams, ir smulkesnei florai ar faunai“, – teigia mokslininkas.

Jis pabrėžia, kad kai du-tris kilometrus besitęsiantis dirbamos žemės plotas yra suskaidomas į mažesnius laukus želdiniais ar krūmais, pagerėja dirbamo lauko estetinis vaizdas, pačiam žmogui taip suskirstytuose laukuose dirbti yra maloniau.

Žaliosios politikos instituto vadovas Remigijus Lapinskas priduria, kad įdirbti žemę erozijos paveiktose kalvose ar užmirkusiose žemumose yra sudėtinga ir neapsimoka, tad agromiškininkystė tokiu atveju gali būti sprendimas, kuris panaikins galvos skausmą ūkininkui ir kartu bus naudingas gamtai.

Jei ūkininkams būtų leista dalį ploto skirti krūmynams ir medžiams – taip elgtųsi daugelis

Vis dėlto, agromiškininkystės srityje, mikroklimato, dirvožemio kokybės pokyčius galima pastebėti tik po penkerių metų. Nors pasodintam medeliui augant, naujos floros ir faunos gali atsirasti jau antraisiais jo augimo metais. Tačiau tam reikia kantrybės ir strateginio požiūrio, kitaip tariant, kartą nusprendus, pavyzdžiui, dalį sklypo skirti agromiškininkystei, norint pajusti realią naudą, šio sprendimo reikėtų bent dešimtmetį nekeisti.

„Įgyvendinami projektą „Agromiškininkystės sprendimai – naujieji klimato herojai“ ir bendraudami su ūkininkais per paskaitas, renginius bei pristatymus jaučiame, kad yra suprantančių šią būtinybę, kai kurie jau realizuoja tas priemones, matydami naudą, tačiau susiduria su biurokratinėmis problemomis“, – sako R. Skorupskas.

Tam pritaria ir Žaliosios politikos instituto vadovas Remigijus Lapinskas.

„Siekiame, kad ūkininkas galėtų savo valdomuose žemės plotuose savo nuožiūra sodinti medžius arba krūmus nekeičiant žemės paskirties ir juos vėliau naudoti savo reikmėms, kitaip tariant, ir kaip medienos žaliavą. Tačiau kol kas Lietuvos teisės aktuose trūksta teisinio agromiškininkystės reguliavimo, taip pat turi atsirasti reikiami finansiniai mechanizmai tokiam ūkininkavimo būdui remti, metodinė medžiaga, mokymai“, – sako R. Lapinskas.

Vilniaus universiteto mokslininko R. Skorupsko nuomone, tam nereikėtų jokio papildomo finansavimo – tik į žemės ūkio paskirties sklypą pažvelgti kaip į agroekosistemą, ne kaip į konkrečios naudmenos plotą.

„Jei išmoka būtų mokama už agroekosistemą, kurioje dalis ploto yra nenaudojama arimui, pjovimui (naudojama auginti medžiams ar sumedėjusiems krūmams – red. past.), tokiu atveju dauguma ūkininkų tuo keliu ir nueitų, nes juk dauguma turi tokių plotų, kur žemdirbystė yra apsunkinta: kurie įmirksta, kurie perdžiūsta, kurie yra eroduoti. Jų geriausia paskirtis ir būtų – ekologiniams naudmenims, medžiams bei krūmams“, – sako mokslininkas.

Medžiai ūkinės paskirties teritorijoje ne tik stabdo dirvožemio eroziją, tačiau ir sulaiko maistines medžiagas, taigi, tokiam sklypui ilgainiui reikia mažiau trąšų, pesticidų. Vokietijos aplinkos, klimato veiksmų, gamtos apsaugos ir branduolinės saugos ministerijos (BMUKN) įsteigta Europos klimato iniciatyva (EUKI) finansavo šį projektą, nes toks ūkininkavimo būdas dar ir didina žemės ūkio teritorijų atsparumą klimato kaitai: pavyzdžiui, medžiai ir krūmai gelbėja tiek gyvulius, tiek žmones, tiek augalus karščio bangų metu.