Medis, kurio reikia visiems: kaip ekosistemą pakeistų medžiai žemės ūkio laukuose?

Žemės ūkis – strateginė Lietuvos ūkio šaka, atsakingas už maisto produktų tiekimą į rinką. Tačiau kartu žemės ūkis linksniuojamas prie didžiausius šiltnamio efektą skatinančių dujų išmetimus generuojančių veiklų. Mokslininkai signalizuoja apie agrarinių paukščių nykimą, dirvožemio degradaciją arba kai kuriose Lietuvos vietose plytinčias agrarines dykras. Tačiau ūkininkams pirmiausia rūpi, ar padėtį taisančios priemonės atsipirks, ar neišaugs ūkio išlaikymo kaštai. Ar įmanoma išsaugoti ir gamtą, ir pelningą ūkį? Tokiais klausimais Žaliosios politikos, Baltijos aplinkos forumo, Vilniaus universiteto ir Ilzenbergo dvaro ūkio atstovai diskutavo festivalyje „Būtent!“ surengtoje diskusijoje.

Slyvomis „atsitvėrė“ nuo chemines trąšas purškiančių kaimynų

Įgyvendinant pilotinį agromiškininkystės projektą įvairių tipų plotai buvo pasodinti Ilzenbergo dvaro ūkyje.

Ūkio vadovas Martynas Laukevičius prisiminė, jog 2012 metais pradėjus atkūrinėti Ilzenbergo dvarą jo savininkas Vaidas Barakauskas nusprendė, kad dvaras bus atkurtas su visu ūkiu – taip, kaip egzistavo nuo veiklos pradžios. Pasak M. Laukevičiaus, jau bekuriant šį ūkį pritaikyti agromiškininkystės sprendimai.

„Pavyzdžiui, ganyklos, ganomo ploto teritorijos buvo pradėtos skaidyti – slyvaitėmis, įvairiais kitais augalais,– pasakoja M. Laukevičius. – Tais augalais taip pat buvo formuojami barjerai nuo chemizuotų ūkių.“

Ilzenbergo dvaro ūkio vadovas pabrėžia, kad ūkis ne tik turėjo būti draugiškas aplinkai, tačiau ir ekonomiškai stabilus, rentabilus.

M. Laukevičius sako, kad lankytojai gali atvykti ir pamatyti, kaip auginami produktai ūkyje, kaip prižiūrimi gyvūnai (karvės).

Kritiškai mažėja tiek agrarinių paukščių, tiek natūralių pievų

Baltijos aplinkos forumo ekspertas Justas Gulbinas diskusijoje perspėjo, kad agrarinių paukščių populiacijos per pastaruosius du dešimtmečius susitraukė perpus – o paukščiai yra jautrus indikatorius, parodantis ekosistemų būklę.

Vilniaus universiteto doc. dr. Ričardas Skorupskas kalbėjo, jog mokslininkai, rengdami Lietuvos teritorijos bendrąjį planą, turėjo konstatuoti, kad kai kur šalies teritorijoje veši agrarinės dykros – taip pavadinti vienos žemės ūkio kultūros laukai, kuriuose – tik vienos rūšies žemės ūkio kultūros – ir jokio kito augalo ar krūmo.

„Pačių vertingiausių mūsų pievų – natūralių pievų – per laikotarpį nuo 2014 m. iki 2024 m. sumažėjo apie 20.000 hektarų, arba apie 30%. Atsiranda vis galingesnės technikos ir žemės ūkis intensyvėja, tačiau su šia veikla (agromiškininkystės, – red. past.) mes ir siekiame jį padaryti bent kiek draugiškesnį aplinkai, grąžinti tą kraštovaizdžio struktūrą, kuri lemia tiek biologinės įvairovės sugrįžimą, tiek gamtinės būklės gerėjimą,“ – kalbėjo J. Gulbinas.

Gali stabdyti žemės degradaciją

Žaliosios politikos instituto vadovas Remigijus Lapinskas teigė, jog pradedant agromiškininkystės projektą norėjosi viską išbandyti praktiškai, todėl tam tikslui buvo surastas bendradarbiauti pasiryžęs ūkis.

„Norėjome, kad agromiškininkystė būtų realiai įgyvendinama, mes iškart žinotume, kas veikia, kas – ne ir tada galėtume edukuoti apie šią priemonę,– sakė Žaliosios politikos instituto vadovas.  – Pagrindinė agromiškininkystės idėja – kad medžių ar krūmų eilės, grupės, masyvai gali padėti ūkiui išspręsti sunkumus ir netgi turėti tiesioginę ar netiesioginę ekonominę naudą. Pavyzdžiui, gali sumažėti poreikis laukus purkšti herbicidais, trąšomis.“

Jo teigimu, apie 10% arba 300.000 hektarų dirbamos žemės Lietuvoje jau yra degradavę – žemė nėra tokia naši, kokia galėtų būti.

Pasak doc. dr. Ričardo Skorupsko, taikant agromiškininkystės priemones, į ūkio struktūrą integruojamas medis. Europos Sąjunga yra apibrėžusi, jog jei žemės ūkio paskirties žemėje yra ne mažiau 5% medžių, kurie teritorijoje tikslingai pasodinti, tuomet galima sakyti, kad ūkis taiko agromiškininkystės priemones. R. Lapinskas pabrėžė, kad taip ūkininkaujant sklypo paskirtis nėra keičiama – ji išlieka žemės ūkio.

Pasodino 5 hektarus – paveiks 70 hektarų

Ilzenbergo dvare Žaliosios politikos institutas kartu su Vilniaus universitetu pasodino 5 hektarus želdinių.

„Šie 5 hektarai išdėstyti taip, kad fiziškai turėtų poveikį net 70 hektarų žemės ūkio naudmenų. Medžiai išdėstyti tokiose vietose, kaip laukų pakraščiai, laukų ribose su keliais, ten, kur žemės ūkis susiduria su kliūtimis, pavyzdžiui, užmirkusiose, akmenuotose vietose. Viename 2 hektarų plote yra pasodintos hibridinės tuopos, kurios bus skirtos biokuro gamybai,“ – kalbėjo doc. dr. Ričardas Skorupskas.

M. Laukevičius teigia, kad toks išdėstymas buvo pragmatiškas, tenkinantis ūkio interesus.

„Esame pieno ūkis, turime daug ganomų plotų. Vasaros metu besiganantys galvijai turi streso dėl karščių, todėl aktualu pavėsio klausimas, tam tikras ganyklų zonavimas. Tam naudojame seniau pasodintus medžius, tačiau šiųmetinės vėtros juos jau guldo ant žemės. Taigi, jei nuolat nesodinsime naujų medžių, ateityje prarasime tas naudas, kurias dabar turime,“ – svarstė M. Laukevičius.

Dalyje ūkio plotų neįmanoma efektyviai ūkininkauti dėl krašto specifikos.

„Rokiškio kraštas taip pat garsėja akmenimis. Yra plotų, kuriuos lengva dirbti, jų našumas – didelis, o yra ir tokių, kur tiesiog laužai techniką, dideli kaštai yra nurinkti tuos akmenis. Tokiu atveju agromiškininkystės ir tradicinio ūkininkavimo sinergija yra labai naudinga,“ – dalinosi Ilzenbergo dvaro ūkio atstovas.

Iš hektaro ilgalakėje perspektyvoje galima uždirbti 30 tūkst. eurų

Žaliosios politikos instituto vadovas Remigijus Lapinskas pridūrė, kad agromiškininkystė yra  veikla, kurios kiekvienas gali imtis savanoriškai.

„Siekiame, kad ūkininkas, kaip savo žemės šeimininkas, turėtų teisę pasodinti, ir teisę naudoti, kirsti. Jei tai yra ąžuolų alėja, ji žaliuos, matyt, iki šeimininko ir dar iki jo sūnaus mirties. Jei  hibridinės tuopos, yra paskaičiuota, kad iš hektaro šių medžių po 20 metų Lietuvoje galima gauti iki 600 kietmetrių medienos. Ją galima naudoti biokurui (tokiu atveju šiandien jo kaina yra 30-40 eurų už kietmetrį), faneros plokščių gamybai (tokiu atveju kaina yra 70 eurų už kietmetrį). Preliminariais mūsų skaičiavimais, po 20 metų ūkininkas galėtų gauti daugiau nei 30.000 eurų pajamų už parduotą medieną,“ – kalbėjo R. Lapinskas.

Ir tai – dar ne viskas. Europoje kuriamos anglies kaupimo ūkininkavimo sistemos, kurios leistų ūkininkams ir miškų savininkams gauti pajamų iš nenukirstų medžių – už tai, kad jie kaupia ir sulaiko anglį savyje.

„Šiai dienai sukauptos medienoje anglies kaina yra 30-40 eurų už toną CO2 ekvivalento. Tai vien dabartinėmis kainomis skaičiuojat, tokia hibridinių tuopų plantacija galėtų atnešti dar 17 000 eurų“, – kalbėjo R. Lapinskas akcentuodamas, kad anglies ūkininkavimas matomas kaip viena iš klimato kaitos švelninimo priemonių.

Medžiai žemės ūkio laukuose kuria plika akimi nepastebimą apsaugą

Iki šiol Lietuva mėgavosi žemės ūkiui palankiomis klimatinėmis sąlygomis, todėl mūsų šalyje agromiškininkystė mažai paplitusi – tik medžių alėjos ar medžiais apsuptos sodybos iš senelių ar prosenelių laikų. Pietų Europos gamyklose toks ūkininkavimo būdas išpopuliarėjo būtent dėl sudėtingų sąlygų.

Tačiau klimato kaita jau pradeda ir Lietuvai rodyti dantis: jei saulėta – saulė būna tokia intensyvi, kad prasideda sausra. Jei lyja – taip, kad vanduo tiesiog skandina derlių. O dar stiprūs vėjai lenkia javus prie žemės.

„Remigijus įvardijo, kiek vertės sukuria medis per medieną, bet kas apskaičiuos, kiek dar vertės medis sukuria sumažindamas vandens išgaravimą iš dirvos, sulaikydamas vėjuotumą? Būtent čia mūsų skaičiavimams ir tyrimams yra labai daug erdvės“, – sakė doc. dr. Ričardas Skorupskas.

Justas Gulbinas pridūrė, kad, pagal jau atliktus tyrimus, medžių juostų pasodinimas dirbamuose laukuose bioįvairovę padidina 60%.  

„Tai (agromiškininkystės priemonės, – red. past.) gali paįvairinti mūsų kraštovaizdį, sujungti jo elementus ir tokiu būdu sukurti buveines biologinei įvairovei,“ – sakė J. Gulbinas.

Agromiškininkystės barjeras – kaštai patiriami šiandien, nauda – vėliau

Vienam iš diskusijos klausytojų kilo klausimas, kodėl ūkininkai vis dar retai renkasi taikyti agromiškininkystės priemones, jei naudų yra, jos aiškiai gali būti paverčiamos pinigine išraiška.

„Čia atsakymas nėra vienareikšmis. Agromiškininkystė – tai ne tas pats, kas auginti kviečius ar avižas, kuriuos pasėjus, derlių turėsi rudenį. Pasodinęs medį rezultatą matysi po 10 ar 20 metų. O realiuoju laiku želdinius reikia prižiūrėti, palaikyti. Taigi, priimti sprendimus dėl veiklos, kuri kaštus sukuria dabar, o naudą atneš vėliau – nėra paprasta,“ – konstatavo M. Laukevičius.

Ilzenbergo dvaro ūkio vadovas tiki, kad krūmų, medžių sodinimas yra įaugęs į mūsų kraują – sodybų kiemuose visi stengiasi kažką pasodinti. Tačiau nėra platesnio požiūrio, jog tą patį galima daryti ir dirbamuose laukuose.

„Patirtis Ilzenbergo dvaro ūkyje parodė, kaip to medžio visiems reikia. Pasodinus vieną medį lauke, pastebėtas toks gyvūnijos susidomėjimas, kad dabar laužome galvą, kaip jį išsaugoti“, – sakė doc. dr. Ričardas Skorupskas.

Remigijus Lapinskas baigė diskusiją vildamasis, kad netrukus pavys sukurti aiškią teisinę bazę agromiškininkystės priemonių taikymui Lietuvoje. Tam reikėtų pakeisti Žemės įstatymą ir įtraukti ten agromiškininkystės sąvoką, apibrėžimą. Tap pat apibrėžti agromiškininkystės paramos priemones.

J. Gulbinas taip pat paragino labiau domėtis Lietuvos ūkininkais, produktais, kuriuos valgote ir kokius ūkininkavimo sprendimus remiate savo pinigais.