Medžiai dirbamuose laukuose ir ganyklose – ne kliūtis ūkiui, o investicija į jo ateitį

Agromiškininkystės pavyzdys Italijoje. Unsplash nuotr. 
Straipsnio autorė - Žiedūnė Kiznytė

Agromiškininkystė Lietuvoje dar tik skinasi kelią, nors medžiai ir krūmai žemės ūkio plotuose galėtų padėti išsaugoti biologinę įvairovę, gerinti dirvožemio būklę, mikroklimatą ir ūkio atsparumą klimato kaitai. Vilniaus universiteto (VU) Chemijos ir geomokslų fakulteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros docentas dr. Ričardas Skorupskas pabrėžia, kad tam reikia ne tik daugiau žinių ir ūkininkų susidomėjimo, bet ir palankesnių teisės aktų bei ilgalaikės strategijos. 

Ką iš tiesų reiškia agromiškininkystė?

Doc. R. Skorupskas pažymi, kad agromiškininkystės sąvoka visuomenei dar nėra labai gerai žinoma ir dažnai būna gana sudėtinga apie ją kalbėtis su ūkininkais. 

„Žemdirbiams paminėjus agromiškininkystę, pirma jų mintis būna apie miško sodinimą agrarinėse naudmenose ir dirbamos žemės paskirties keitimą į miško paskirtį. Svarbu suprasti, kad agromiškininkystė – tai medžiai agrarinėse teritorijose, bet pačių teritorijų paskirtis nesikeičia, tiesiog laukai yra praturtinami sumedėjusiais augalais, kurie atlieka daugybę papildomų funkcijų“, – pabrėžia mokslininkas. 

Agromiškininkytės sprendimai atneša ir padeda agroekosistemose įgyvendinti tris papildomas funkcijas: ūkinę, socialinę ir ekologinę. Medis agrarinėje teritorijoje pirmiausia yra biologinės įvairovės palaikymo šaltinis: vieta paukščiui nutūpti, smulkiai faunai ir vabzdžiams gyventi. 

„Tik svarbu tuos medžius dirbamuose laukuose išdėstyti pagal tam tikrą tvarką. Reikia tikslingai parinkti plotus, kuriuos užsodinę medžiais patirtume mažiausiai nuostolio ūkyje. Tai gal būti plotai, kurie didelės naudos ūkiui neduoda, pavyzdžiui, užmirksta ar turi per mažą pirminį derlingumą“, – teigia docentas.  

Pasak mokslininko, bet kuriame lauke galime parinkti tokias vietas. Apie 10 proc. visos žemės užsodinus medžiais, žemės ūkis nuostolių nepatirtų, tiesiog sumažėtų dirbamas plotas, o tiesiogiai iš įprastinių žemės ūkio veiklų gaunamos produkcijos kiekis, šalia augant medžiams, gali netgi didėti. 

„Pirmiausia tai nulemia pagerėjęs mikroklimato reguliavimas, pavyzdžiui, mažinant vėjuotumą ir užtikrinant, kad dirva ne taip greitai išdžius. Medis turi gilesnį šaknyną nei javai, tad iš gilesnių sluoksnių iškelia maisto medžiagas ir per lapų biomasę grąžina jas žemės ūkio kultūroms. Be to, medžiai ir krūmai sukuria dalinį pavėsį, tai labai aktualu sausringu laikotarpiu, taip pat labai naudinga auginant gyvulius ir sukuriant jiems pavėsį karštą dieną“, – vardija doc. R. Skorupskas.   

Agromiškininkystės pavyzdys. Nuotraukos autorius - doc. dr. Ričardas Skorupskas.

Kiekvienas medis tampa prieglobsčiu ir toms vabalų rūšims, kurių nėra ariamoje žemėje. Šie nedideli natūralios gamtos lopinėliai tarnauja kaip natūrali biologinė tradicinių žemės ūkio kultūrų kenkėjų kontrolė. 

„Natūralių pievų lopinėliuose ir medžių kamienuose gyvena vabalai, naikinantys javų kenkėjus. Tad kuo daugiau tokių lopinėlių sukuriame, tuo mažiau cheminių augalų apsaugos priemonių reikia naudoti. Cheminiai preparatai naudojami tada, kai nėra supratimo, kaip prieš kenkėjus kovoti natūraliais būdais“, – pažymi tyrėjas. 

Projekto metu siekta sukurti ūkininkams skirtą metodiką

VU kartu su Žaliosios politikos institutu nuo 2024 m. vykdo projektą „Agromiškininkystės sprendimai – naujieji klimato herojai“. Juo siekiama populiarinti agromiškininkystę ir sukurti metodiką ūkininkams.

„Mūsų, Vilniaus universiteto mokslininkų, dalyvavimo projekte tikslas yra sukurti metodiką, skirtą parinkti plotus, kuriuos užsodinus medžiais ūkininkai patirtų mažiausią nuostolį. Projekto rezultatus įgyvendiname Ilzenbergo dvaro ūkyje Rokiškio rajone. Šiuo metu jau esame pasodinę apie 5 ha želdinių, kurie išsidėstę dideliame plote. Skaičiuojame, kad jie turėtų daryti teigiamą poveikį 50‒70 ha žemės ūkio naudmenų“, – sako tyrėjas. 

Pristatydamas kuriamą metodiką, doc. R. Skorupskas teigia, kad joje apibrėžiami pagrindiniai principai, kuriais turėtų vadovautis ūkininkai, taip pat nurodoma, kokių duomenų reikia norint įvertinti konkretų lauką.

„Sujungus šiuos duomenis galima išskirti plotus, kurie yra tinkamiausi agromiškininkystės priemonėms įgyvendinti. Kiekvienas ūkininkas, kuris gerai pažįsta savo sklypus, tuos duomenis galėtų pateikti, nes niekas geriau už jį patį šios informacijos nežino. Tie duomenys susiję ne tik su gamtinėmis sąlygomis, bet ir su ūkio specializacija, agrotechnologija, technika, kuri naudojama žemės ūkyje“, – pažymi docentas. 

Agromiškininkystės plėtrą šiandien stabdo ir trūkstami teisės aktai

Minėtame projekte, be metodikos sukūrimo, projekto partneriai siekia pasiūlyti galiojančių teisės aktų, kurie šiandien stabdo agromiškininkystės plėtrą, pakeitimus. Viena iš pagrindinių problemų šiuo metu yra ta, kad ūkininkus tikrinančios žemės ūkio priežiūros agentūros nėra įvertinusios skirtingų ūkininkavimo būdų ir formų.

„Be jokių papildomai ūkininkams skiriamų pinigų galime turėti daug geresnę agromiškininkystės situaciją, jeigu žemės ūkio paskirties lauke ūkininkams tiesiog leistume turėti iki 15 proc. krūmų ir medžių. Ir be jokių kitų priemonių jau būtų efektas. Ūkininkai neartų plotų, kurie užmirksta ir kuriuos reikia arti du ar tris kartus, jiems tiesiog labiau vertėtų toje vietoje auginti krūmus. Kol kas tokios taisyklės nėra, o deklaruoti ir gauti pinigines išmokas galima tik už tas lauko dalis, kurios yra užsėtos, ar yra ganomos ganyklos dalis. Tad šiuo metu laukuose laikyti krūmus ir medžius ne tik finansiškai neapsimoka, bet už tai kai kuriais atvejais taikomos sankcijos“, – teigia doc. R. Skorupskas. 

Nuotraukos autorius Bjil Marco

Pasak mokslininko, daug efektyviau būtų, jei ūkininkas galėtų tiesiog deklaruoti visą lauką su ten esančiais 10–15 proc. krūmų ir už visą lauką gauti išmokas.

„Dar geriau būtų, jeigu šalia būtų ir paskatos sistemos, kurios leistų sumokėti už medžių ir krūmų pasodinimą bei priežiūrą pirmus kelerius metus – tuomet matytume dar didesnį pokytį. Tokia papildoma priemonė galėtų galioti ten, kur turime daugiausia plikų laukų, pavyzdžiui, Vidurio Lietuvoje“, – sako jis.

Ūkininkų požiūris į agromiškininkystę priklauso ir nuo ūkio dydžio

Tiek dėl to, kad nežino agromiškininkystės sampratos, tiek dėl skirtingų tikslų, ne visi ūkininkai palankiai žiūri į medžių ir krūmų sodinimą savo žemėje. Stambieji ūkiai, vadinamieji žemės ūkio pramonės atstovai, kurie valdo dešimtis tūkstančių hektarų, siekia gauti kaip įmanoma daugiau produkcijos kuo mažesnėmis sąnaudomis. 

„Šiai ūkininkų grupei nesvarbus nei socialinis poveikis, nei potenciali žala gamtinei aplinkai. Agromiškininkyste jie nėra suinteresuoti, nes jiems svarbiausia yra gaunamos išmokos, kuo mažiau sąnaudų ir darbo efektyvinimas. Šiems ūkininkams naudingi kuo didesni dirbami laukai ir kuo mažesnės apsauginės juostos prie upių ir upelių. Medžių sodinimas dėl mano anksčiau minėtų tikslų, deja, šiandieniam pramoniniam ūkininkui nėra suprantamas, nes trūksta integralaus požiūrio, derinant naudą ne tik sau, bet ir gamtai, žmogui“, – sako mokslininkas. 

Kita dalis yra vidutiniai ūkiai, apimantys iki 2000 hektarų žemės. Dažniausiai jie priklauso vienam ūkininkui. Pasak docento, šis segmentas yra gana dvilypis.  

„Dalis yra aiškiai sau pasakę, kad eis ekologiniu keliu ir naudos tiek bearimį sėjimą, kitas inovacijas. Tad atsiradę papildomi reikalavimai jiems jau nebūtų kliūtis ir jie būtų adaptavęsi. Su tokio tipo ūkininkais iš Ilzenbergo dvaro ūkio mes bendraujame projekte. Kita dalis yra jau kelintos kartos ūkininkai, besilaikantys iš tėvų ir senelių perimtų ūkininkavimo būdų ir tradicijų. Jų nuomonę pakeisti tikrai nėra taip lengva“, – pasakoja tyrėjas. 

Galiausiai yra smulkesnieji ūkininkai, kurie turi iki 100 hektarų žemės. Jie patys planuoja visus ūkio darbus ir juos dirba. Šis segmentas yra gana komplikuotas, nes ūkininkai patys visko tiesiog nespėja. 

Agromiškininkystės pavyzdys Lietuvoje, Skaudvilėje. Jakub Houška nuotr. 

„Iš esmės šio tipo ūkininkai nėra prieš inovacijas, bet jas diegti ir domėtis jomis nelieka laiko. Be to, pastebime, kad tie, kurie persikelia iš miesto į kaimą ir ima ūkininkauti, dažniau laikosi inovatyvios linijos už tuos, kurių jau trečia karta gyvena ir ūkininkauja kaime. Tad tradicija čia irgi pastebima“, – sako mokslininkas. 

Agromiškininkystės tradicijas Europoje labiausiai lemia klimatas 

Pažvelgus į kitas Europos valstybes, visą senąjį žemyną būtų galima suskirstyti į kelis ruožus pagal klimatą. Pietų Europa (Viduržemio jūros regionas) pasižymi tūkstantmetėmis agromiškininkystės tradicijomis. 

„Esant sausringam klimatui, medžių buvimas yra vienintelis būdas produktyvumui užtikrinti. Medžiai duoda pavėsį, o, pavyzdžiui, nukritusiomis ąžuolų gilėmis maitinasi laisvai besiganančios Ispanijoje auginamos juodosios kiaulės. Tikrai galime pastebėti, kad agromiškininkystės sistemoms atsirasti ir vystytis viena iš sąlygų yra nepalankus klimatinis aspektas“, – sako doc. R. Skorupskas. 

Ne mažiau svarbu ir tai, kad medžiai padeda žemės ūkiui suteikti erdvinį matmenį. 

„Bretanės pusiasalio vakarinėje dalyje visi laukai įrėminti medžių juostomis – kiekvienas laukas tarsi atskira ląstelė. Ta medžių ir krūmų juosta ne tik atskiria vieno ūkininko laukus nuo kito, bet ir padeda mažinti vėjuotumą“, ‒ pavyzdžius vardija docentas. 

Tuo tarpu Vidurio Europos juostoje turime optimalias sąlygas: čia nėra tokių didelių vėjų, saulė silpniau išdegina laukus, tad agromiškininkystės tradicijos ne tokios senos ir populiarios. 

„Plikų laukų Vidurio ir Rytų Europoje turime labai daug, tad čia daug labiau pastebimi ir klimato kaitos požymiai. Medžių auginimas padėtų gerinti bendrą mikroklimatą ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse šalyse. Pavyzdžiui, po lietaus virš miško matome garuojant. Tie garai formuoja debesis, kurie lietų neša kaimynams. Laukus suskaidę į mažus plotelius ir aptvėrę medžių juostomis, matytume ir tolygesnį sniego dangos pasiskirstymą. Pavasarį tai labai svarbu tolygiam žemės ūkio kultūrų sudygimui ir drėgnumui“, ‒ teigia doc. R. Skorupskas. 

Docentas pažymi, kad agromiškininkystės tradicijos Lietuvoje nėra gilios, tačiau šio ūkininkavimo būdo apraiškų kraštovaizdyje galime rasti dar tarpukariu.

„Jau tada supratingesni ūkininkai suvokė medžio vertę ūkyje: tiek kaip kuro šaltinio, tiek ir dėl jo apsauginės bei estetinės funkcijos. Dar ir dabar galima rasti vietų, kur ariamuose laukuose yra likę pavienių ąžuolų. Sovietmečiu po visuotinės melioracijos (industrializavus ir gamtiškai smarkiai nuskurdinus kraštovaizdį) irgi buvo bandoma taikyti šias praktikas, tik gaila, kad, be keleto teorinių ir planavimo darbų, gilios tradicijos nepavyko suformuoti“, – sako mokslininkas.

Pastebimam pokyčiui reikalinga ilgalaikė strategija

­Doc. R. Skorupsko teigimu, pradėjus agromiškininkystės priemones įgyvendinti šiandien, po 10 metų jau matytume ryškų pokytį. 

„Manome, kad bent trejus metus reikia aktyviai dirbti – kalbėti apie problemą, viešinti savo metodiką ir tikėtis, kad įvyks pokytis teisėkūroje. Dar po poros metų jau matysime įstatymų poveikį. O poveikis kraštovaizdžiui bus matomas dar vėliau“, – sako jis.

Jei būtų papildomų paskatos priemonių, medžių ir krūmų sodinimo masiškumas būtų daug didesnis. Tai puikiai įrodo Čekijos pavyzdys.

„Čekijoje agromiškininkystės priemonės yra finansuojamos, skiriama keletas tūkstančių eurų želdiniams įsigyti ir jų priežiūrai pirmus kelerius metus. Tad jeigu tokia parama būtų ir Lietuvoje, pokytį matytume daug greičiau“, ‒ sako docentas. 

Labai svarbu suprasti, kad pasodintas medis bent penkerius metus reikalauja daug priežiūros, tad poveikis nebus matomas greitai. 

„Pasodinus medį iš pradžių daug dėmesio reikia skirti priežiūrai, o naudos nematai, bet vėliau, medžiui sustiprėjus, nauda auga eksponentiškai. Tad ūkiai turėtų parengti ilgalaikio vystymosi strategiją ir tuomet šie sodinami medžiai taptų jos dalimi“, – sako doc. R. Skorupskas.