Medžiai ūkininko laukuose – visapusiškai naudingas sprendimas, bet vis dar neįteisintas

Kartais siekiant patobulinti procesus nereikia žvelgti toli į priekį – užtenka žvilgtelti šiek tiek atgal. Laikus, kai mūsų prosenelių sodybas juosė medžiai, kai jie sudarydavo alėjas iš abiejų kelio kraštų, atskirdavo dviejų kaimynų laukus. Šiandien praktika, kai žemės ūkio paskirties žemėje auginama šiek tiek medžių ar sumedėjusių krūmų vadinama agromiškininkyste. Toks ūkininkavimo būdas naudingas tiek dirvožemiui, aplinkiniam mikroklimatui, tiek pačiam ūkininkui finansiškai. Vis dėlto, Lietuvos teisės aktuose jis vis dar nėra oficialiai įrašytas ir tai kelia biurokratinių nesusipratimų riziką. Apie tai „Žinių radijo“ laidoje „Persona grata“ kalbėjo Žaliosios politikos instituto vadovas Remigijus Lapinskas.

R. Lapinskas prisimena, kad dar Nacionalinio miškų susitarimo proceso metu jam kilo idėja padidinti Lietuvos miškingumą iki 40%. Tačiau paaiškėjo, kad net ir apsodinus įvairius apleistus plotus mišku, iki tokio procento dar šiek tiek trūktų. 2020 m. R. Lapinskas įsteigė Nacionalinį neliečiamojo miško fondą ir kartu su bendraminčiais perka bei apsodina apleistus sklypus.

Kitas metodas šalies miškingumo didinimui yra agromiškininkystė – nedidelių medžių juostų, eilių ar masyvų sodinimas žemės ūkio paskirties žemėje.

Paprasčiausias planas: apie 8 tūkst. eurų per 15 metų

Žaliosios politikos instituto vadovas ragina ūkininkus atkreipti dėmesį į tas savo sklypo teritorijas, kurios galbūt jau yra erodavusios, arba gausiai tręšiant duoda menką derlių, nuolat užmirksta ir ten sudėtinga pravažiuoti su žemės ūkio technika. Tokiu atveju būtų vertingiau (tiek ūkininkui finansiškai, tiek gamtai) būtent toje sklypo dalyje užsiimti agromiškininkyste.

Pats paprasčiausias agromiškininkystės pavyzdys: turint laisvą hektarą ar pusę hektaro žemės, apsodinti ją hibridinėmis tuopomis ar hibridinėmis drebulėmis – itin greitai augančiais medžiais, kurie per keliolika metų pasiekia savo brandą ir masę. Toks plotas vadinamas energine plantacija.

R. Lapinskas skaičiuoja – jei iš hektaro išgausite apie 150 kub. kietmetrių medienos, galite gauti apie 7 tūkst. – 8 tūkst. eurų pajamų per maždaug 15 metų.

Kitus agromiškininkystės būdus dar mūsų seneliai ar proseneliai praktikavo savo sodybose – patys to nežinodami.

„Įdomu, kad agromiškininkystė kaip veikla Lietuvoje XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje buvo žinoma. Nagrinėjant senus sodybų žemėlapius, išplanavimą, aiškiai matyti teritorijos, kuriose bent jau bandyta formuoti agrarinės miškininkystės plotus“, – sakė Remigijus Lapinskas.

Tačiau šiuo metu nėra praktinės ar metodinės medžiagos, kaip reikėtų agromiškininkystę plėtoti, kaip pasirinkti, pavyzdžiui, tinkamus sodinti medžius, krūmus.

Projektą „Agromiškininkystės sprendimai – naujieji klimato herojai“ Žaliosios politikos institutas vykdo kartu su Vilniaus universiteto Geomokslų institutu, jis finansuojamas Europos klimato iniciatyvos EUKI. Vienas svarbiausių projekto pabaigos darbų – leidinys, kuriame bus aprašyta, kaip įvertinti dirvos savybes ieškant vietos medžiams sodinti, kokia yra Europos šalių patirtis. Leidinyje bus sukaupta įvairios teorinės medžiagos, o praktinius pavyzdžius galima apžiūrėti Ilzenbergo dvaro ūkyje, kur pasodintas pirmasis eksperimentinis agromiškininkystės ūkis.

Knygoje bus apžvelgti ir šiuo metu Lietuvoje galiojantys teisės aktai, kuriuose vis dar nėra agromiškininkystės sąvokos ar numatytų paramos šiam ūkininkavimo tipui būdų.

Agromiškininkystė turi kelis skirtingus būdus

Skaičiuojama, kad praktiškai dešimtadalyje Europos žemės ūkio paskirties žemės yra taikoma agromiškininkystė. Svarbi agromiškininkystės ūkiui teikiama nauda yra geresnis mikroklimatas. 1 hektaras medžių masyvo gerina maždaug 7 aplinkinių hektarų mikroklimatą. Karštomis vasaros dienomis ūkiuose, kurie praktikuoja agromiškininkystę, temperatūra bus šiek tiek žemesnė.

Tai ypač aktualu pietų šalims, kur medžiai reiškia ne tik medienos masę, bet ir trokštamą pavėsį (tiek gyvuliams, tiek žmonėms) svilinančio karščio dieną.  Prancūzijoje medžiai jau pradedami sodinti vynuogynuose – nes net tokioms uogoms klimatas tampa per karštas ir kyla pavėsio poreikis.

„Medžiai vasarą stabdo dirvos, žiemą – sniego pustymą, padeda sulaikyti drėgmę dirvoje. Jie taip pat sulaiko garsą, triukšmą (pavyzdžiui, automobilių kelio) ir netgi kvapus,“ – kitas naudas vardijo Žaliosios politikos instituto vadovas.

Medžiai, pagal agromiškininkystės metodiką, gali būti sodinami eilėmis, grupėmis, masyvais ar juostomis. R. Lapinskas plačiau paaiškina, kuo šie agromiškininkystės tipai skiriasi.

„Masyvas – tai, sakykim, užsodinamas visas pusės hektaro ar hektaro plotas, kurį atradote savo sklype, kaip nenašų. Medžių eilė gali būti formuojama palei melioracijos griovį, kad sulaikytų į jį nutekančias perteklines maistines medžiagas. Šios medžiagos su lietaus vandeniu pasiekia upelius, upes, tada – ir Baltijos jūrą, galiausiai mes turime procesą, kuris vadinasi eutrofikacija – vandens žydėjimas,“ – kalbėjo R. Lapinskas.

Medžių juostos buvo įprastos praėjusio amžiaus Lietuvoje – jos juosė valstiečių sodybas, dvarus, įrėmindavo į dvarą vedančius kelius.

Leidžiama, bet ūkininkams tenka skaičiuoti medžius

Atrodytų, kad juk žemė – nuosava, tad su ja galima elgtis taip, kaip norisi. Vis tik šiuo metu galiojančiame Žemės ūkio priemonių plane nurodyta, kad viename hektare negali augti daugiau nei 100 medžių.

Žemės ūkis Lietuvoje, pasak R. Lapinsko, reguliuojamas pernelyg kruopščiai ir smulkmeniškai. Tai ir užkerta kelią įvairių nemasinių ūkininkavimo praktikų, tokių kaip agromiškininkystė, vystymui.

„Siekiame, kad Lietuvos žemės ūkio įstatyme būtų įteisinta agromiškininkystės sąvoka. Jos esmė būtų paprasta: leisti ūkininkui, nekeičiant žemės ūkio žemės paskirties, savo sklype kartu su žemės ūkio kultūromis sodinti sumedėjusius krūmus ir medžius, taip pat vėliau leisti savo nuožiūra juos kirsti. Jei dabar medžių bus daugiau (nei 100 – red. past.), tas sklypas gali būti pripažintas miško žeme, vadinasi „įmiškintas“, o  jo paskirtį bus labai sudėtinga pakeisti atgal, nes miško žemė yra saugoma,“ – perspėjo laidos pašnekovas.

Būtent todėl Žaliosios politikos institutas siekia agromiškininkystės įteisinimo (nors teoriškai, užsiimti tokiu ūkininkavimo būdu šiuo metu nėra uždrausta), kad tiek kontroliuojančios institucijos, tiek ministerija, leistų žemės ūkio paskirties žemėje auginti daugiau medžių ir to nelaikytų trūkumu ar nepriežiūra.

Tam reikėtų suderinti ne tik Žemės įstatymą, bet ir įvairius teisės aktus, reglamentuojančius gamtinio karkaso ir kraštovaizdžio plėtojimą. R. Lapinskas su kolegomis teisininkais taip pat tikrina, kad agromiškininkystės taikymas netrukdytų gauti jokių ūkininkui priklausančių išmokų pagal Bendrąją žemės ūkio politiką.

Ateityje jis mato viziją, kad agromiškininkystė būtų skatinama europinėmis išmokomis, nes vis dėlto sodinukų įsigijimas kainuoja. 

Ūkininkai pradeda įžvelgti naudas

Ką apie tai mano patys ūkininkai? R. Lapinskas pripažįsta, jog pirmą kartą išgirdę šią idėją jie reaguoja skeptiškai. Tačiau pamažu gilindamiesi supranta, kad toks ūkininkavimo būdas bus naudingas ne tik gamtai. Kai medžiai ūkyje sulaiko maistines medžiagas, į laukus reikia pilti mažiau trąšų – tai veda prie mažesnių ūkio išlaidų ir didesnio pelno.

„Kiek susitinkame su ūkininkais, jie teoriškai supranta šio ūkininkavimo būdo reikšmę, tačiau nėra visiškai įsitikinę, ar tai bus jiems naudinga. Todėl ir sukūrėme eksperimentinius agromiškininkystės plotus Ilzenbergo dvaro ūkyje. Taip pat ūkininkai turi įvairių praktinių klausimų – į juos  bandome atsakyti,“ – kalbėjo R. Lapinskas.

Žaliosios politikos instituto ruošiamas leidinys apie Agromiškininkystės praktikas Europoje, teisinio reguliavimo apžvalgą, atsakys į daugumą susidomėjusiems kylančių klausimų.

„Nesiekiame kažkokios revoliucijos, labiau – evoliucijos. Siekiame, kad ūkininkai suprastu, jog papildomi krūmai ar medžiai jų sklypuose iš tiesų yra gėris“, – pokalbį užbaigė R. Lapinskas.

 Visą pokalbį galit paklausyti „Žinių radijo“ laidoje, ČIA.